Na matai svaigt galima daug, o realiai padaryt, pats supranti. Penkiasdešimt metrų normalus atstumas melkai, kad pasiimt žvėriuką. Chirurgų kurie tavo minėtais atstumais kamštuką iškart kaltų man matyt neteko ir nepatikėsiu, kol pats nepamatysiu. Stirną galima peršaut ir iš šimto, bet, kad suras vasarą labai abejoju.
Bebrus medžiojant man dažniausiai tenka šaut iš penkiolikos metrų, net penkiasdešimt retas atvejas. 222 be abejo geriau, bet melka šūvis malonesnis, turiu kablį ir jei ant vandens po šūvio iškart sužvejoju kol nenuskendo, be galvos kitur nešaudau, šiemet iš septynių bebrų per dvi medžiokles tik vienas po ledu palindo, praeitais metais teko šnekėt su medžiotoju, kuriam per vakarą šeši nuskendo iš lygaus į galvą šeškėm sušauti, prakeikė tą šautuvą ir už pečiaus užkišo.
Seniau niekad stengdavausi bebro ant vandes nešauti, šiemet visus tik ant vandens ir paėmiau, bet pakeičiau taktiką, nedidelis atstumas šuvis ir iškart su kabliu žvejoti. Pasiteisino šimtu procentu. Po šuvio į galvą arba iškart kaip lapas, arba pradeda ląstą judint po dešimt penkiolikos sekundžių, nors jau ir visiškai gatavas. Kai pradeda ląstą judint, iškart skęs. reiškia turiu dešimt sekundžių jam iš vandens išgriebt.
Rezultatas tas pats, ar melka, ar sprinkfildas, ant vandens kuo didesnis bebras, tuo greičiau skęsta. Ant kranto irgi, jei į galvą, šast ir gatava, guli vietoje. Iš didesnio kalibro ir durnam aišku, kad galva išlaksto, iš mielkos guli ten pat, tik iš galvos šuniui vakarienė dar išeina ir šūvis n kartų malonesnis. Toki tad ir skirtumai. Kiekvienam ginklui savi gerbėjai. Visi žudo, tik klausimas po šūvio ko tikiesi. Aš tai visko, šūvio malonumo, nesugadinto ir svarbiausia neprarasto trofėjo, tame ir medžioklės malonumas. Pagal tai ką ir kaip renkuosi medžioti ir kalibrą pasirenku.
Ir be šuns net į palaukimą nevažiuoju. Dėl to ką šaunu, tą ir surandu, bet čia jau kita šneka. O melka žudo ir iš šimto metrų, bet žudymas dėl žudymo manau nepateisinamas.
urvinis
Daugiau apie bebrą wikipedijoje.
