Pastaraisiais metais šernų populiacija Baltarusijoje didėja geometrine progresija, kai kuriuose rajonuose šių žvėrių skaičius pasiekė kritinę ribą. Medžioklės plotuose, kuriuose šernų koncentracija didelė, nes jie yra visaėdžiai, pastebėta, kad smarkiai sumažėjo medžiojamų šilų paukščių (tetervinų ir jerubių), mažėja ir kiškių skaičius. Tarp žemės ūkio produkcijos gamintojų ir medžioklės ūkių didėja įtampa dėl šernų niokojamų laukų.
Šie žvėrys medžiojami visus metus. Tačiau tai gali turėti katastrofiškų padarinių dėl nekontroliuojamo šaudymo, nes tokiu atveju per kokius 2–3 metus gali ne tik sumažėti šernų skaičius, pasiekdamas kritinę ribą, bet ir sunykti visos jų populiacijos genetinis
fondas.
Kiekvienas medžioklės ūkis stengiasi, kad jo plotuose būtų daug žvėrių – juk tai vienas iš būdų pritraukti medžiotojus ir gauti didžiausią pelną. Tam tikslui žvėrys papildomai šeriami, taikomos veterinarinės priemonės, naikinami plėšrūnai. Dėl to šernų populiacijos viduje sumažėja natūrali atranka, išgyvena daug silpnų individų, taip pat turinčių genetinių defektų, kurie paskui gali įsitvirtinti. Keičiasi ir šernų elgesys, šie gyvūnai smulkėja. Kovoti su šiais reiškiniais galima tik imantis selekcinio šernų šaudymo – taip nebūtų prarastos vertingosios šernų populiacijos savybės. Medžiotojas selekcininkas turi puikiai žinoti šernų biologiją, mokėti nustatyti gyvūnų amžių, gebėti atskirti suaugusių gyvūnų lytį ir aiškiai skirti sveiką individą nuo sergančiojo ar tokio, kuris buvo pašautas. Panagrinėsime tam tikrus būdingus požymius, kurie būna priklausomai nuo šerno amžiaus (spalva, kūno proporcijos, svoris).
